Posted in Be kategorijos on 25 vasario, 2011 by marilynhey
Kai lauki kažkokios dienos, ir tikiesi,kad ji bus nuostabi,kažkas nežinomas, atrodo specialiai viską viduje išardo ir tavo džiaugsmas ir linsmumas,gerumas tampa tik griuvėsiais, ir tu nesuprasdamas kodėl,jautiesi toks trapus ir pažeistas,sužeistas , silpnas ir tuščias. Visiškai tuščias. Tarsi nematomas. Ir bandydamas atkurti džiaugsmą, tapmi tik dar trapesnis. Ir jauti kaip viskas dar labiau skyla ir griūna viduj. Ir taip tikiesi,kad rytoj viskas atsisatys, kad taip nebus. Ir iš tiesų beprotiškai tikiesi. Ir nežinau, ar atsisatys ar ne. Ir nuo to nežinojimo dar blogiau…O iš tiesų taip laukei to džiaugsmo, kuris turėjo būti,o jo tiesiog nėra? Ir tada atrodo neįmanoma,kad jo nebūtų , ir ieškai jo, o viduj tuščia tuščia, lyg kažkas viską atėmė ar pavogė. Ir tave patį pavogė. Ir bėk ieškot savo vidaus. Kur tu esi. O taip liūdna,kad taip atsitiko …
Posted in Pavasaris. on 23 vasario, 2011 by marilynhey
O ir kas gali padėti, kai atrodo, kad viskas sugrius ir dings vieną dieną. ir tikriausiai , taip ir nutiks. O baisu,nes kartais būna sunku džiaugtis viena akimirka, ir atrodo, kad visi tave niekina už tai,kad galvoji apie ateitį, kokia ji bus ir kas bus, ir kai atrodo ,kad visi tik ir daro,kad sako ,tą darai netaip, ir to nedaryk. Ir kai visi aplinkui atrodo tokie normalūs,stabilūs ir pasitikintys savimi,kad jautiesi kaip koks šūdo gabalas, nevertas turėti nieko, ir , kad skleidi tik blogą ir niekam nieko gero nepadarai. O , ir kai esi toks šlykštus, niekam tavęs nereikia, visi turi gyvenimą, normalų.O tu tik šiaip vos ne stovi gyvenimo pakelei ir matai kaip jis juda aplenkdamas tave ir neatakreipdamas į tave jokio dėmėsio ,kaip kokį tranzduojantį bomžą. Ir viskas tik juda pirmyn, ir visi tokie puikūs , ir žino, ką daryti… Ir tu jautiesi toks kaltas, kad kremtiesi,nes gi taip niekas nedaro, visi tik kopia aukštyn nes liūdnam būti negalima,nes tai negerai, nes kiekvieną kartą reikia ieškoti dalykų ir džiaugtis paprastumais. Užpiso. Nes kai iš tiesų maži dalykai džiugina,tai visi vos ne šaiposi : cha,koks tu dar vaikas, džiaugiesi tokiais menkumais, kaip tu taip gali? Ir stebisi lyg būtum iš psichiatrinės pabėgus ar kokio nors naujoviško aparato (kurį žinoma visi matė jau ir visi žino kaip jis veikia ir namie turi) bet tau jis kelia nuostabą ir džiaugsmą, tai tu debilas. Eik atgal , pabėgėli.
Posted in Be kategorijos on 13 lapkričio, 2010 by marilynhey
Klausimą “kodėl?“ pakeitė klausimas “kam?“. Kažkaip neesu gi pesimistiškas žmogus. Lyg ir visada atrandu kažką smagaus ir įdomaus gyvenime, visada džiaugiuosi mažais dalykais ir akimirkomis. O dabar tas pesimistiškas požiūris į viską truputi griauna visą mano gyvenimą,ir tikiuosi neilgam. Pradedi savarankišką gyvenimą. Kai mažas buvai tai klausimų tokių niekada nekilo, nebuvo abejonių,buvo daug svajonių ir niekas realiai tavo gyvenimo nevaldė, gyvenai sau , džiaugeisi smėlio dėže , filmukais animaciniais, saldainiais. O dabar. Baigei mokyklą, turi tikslą , svajonę. O kas iš to tai velnias žino. Kam reikia aukštojo išsilavinimo? Tam kad rastum gerą darbą. O kam reikia gero darbo? Tam,kad turėtum daug pinigų, na arba išvis pinigų. O kam reikia pinigų? Na mano atveju , pinigai reikalingi tam , kad išgyventi (na maistas, dabar dar ir gyvenamoji vieta..drabužiai..) o šiaip tam,kad darytum laimingus žmones kuriuos myli. Nes kitaip gi neišeina, nori padovanoti kažką, ir net rankų darbo dovanai reikia pinigų, gi nebus smagu,jei pasakysi žmogui, aš tau padovanočiau tą ir tą jei turėčiau pinigų , bet kadangi neturiu pinigų tai tenkinkis tik idėja. Visas mūsų pasaulis paremtas pinigais ir kito atsakymo tiesiog nerasi. Gi nepasakysiu mamai : -mama , aš nebematai tikslo savo gyvenime, nes kokio velnio aš čia sėdžiu užsieny… kam reikia išsilavinimo ir kam man tie pinigai jei tikslo tame jokio nėra. Jei net ir tikslo nereikia? Ir vis dėlto, viskas baigiasi ties mintimi kad mūsų gyvenimo tikslas yra turėti tikslą, kuris galiausiai nei tau nei kitiem nieko neįrodo. Pasodink medį , pastatyk namą,užaugink vaiką. Ir kam to reikia? Dirbi tam, kad gautum pinigų, pinigus išleidi kažkam, o kam ir pats nesupranti, nes ir gyveni kam? Nei džiaugsmo tau tas medis suteiks nei namas o galu gale nei vaikas. Ir išvis kam mes ką nors darom… Dėl ko mes gyvenam? Nes jei dėl savęs tai gi labai savanaudiška atrodo…O jei ne .. tai negi tas kažkas dėl ko tu gyveni rimtai įvertins tavo pastangas? O jei ir įvertins, tai vistiek grįžti prie pradinio taško , kad kam to įvertinimo reikia? Kažkaip tarsi užburtas ratas viskas, galiausiai kam mes gyvenam atsakymo taip ir nėra. O ir kažkaip kai jau taip dabar atrodo,tai norėtus,kad tas jausmas greičiau dingtų, o ,kad taip būtų reikia ,kad kažkas paaiškintų kam mes gyvenam, gal kažkas vis dėlto žino atsakymą. O gal tiesiog man vėl reikia kažkokio pastūmimo, o gal psichologo. Gi ne aš viena tokia galvojanti kartais. O gal tas jausmas tiesiog depresija? Ankščiau ar vėliau,žinojau ,kad bus lūžis mano galvelėje ir vėl, tas liūdnumas, tik , kažkaip nesitikėjau kad toks ne emocionalus ir pesimistiškai pasyvus. Todėl gal ta ramybė buvo? Čia kaip ramybė prieš audra. O audra vandens stiklinėje.
Per greitai. Nenorom ir visai jokios traukos , kažkur dingti, išvykti, palikti, išvažiuoti, pabėgti. Atrodo, kad tai didelis likimo pokštas, kai tu nežinau, kas bu toliau, ir tai labiausiai žlugdo. Ir tiap būna visada. Just let it flow- you say. Whatever will be. Ir tai tikriausiai labiausiai tinkanti dainą būsenai. O esmė tame, kad negaliu padaryt.
Ilgai planuotas ir labai laukiamas, tikimes sulaukti labai daug (na bent šiek tiek) žmonių. Svarbiausia gera nuotaika ir geri norai. Pirmas kartas šį kartą tikėkimes nebus toks visi pirmi kartai (kaip pirmas blynas, kuris dažniausiai būna prikepęs ir nepavykęs ar šiaip daug visokių nesklandumų)
Ir taip. Ir viskas. Ir nepasisant to,kad visai nesijaučia,kad jau iš tiesų viskas. Ir,kad būtent dabar, per šias dienas, mėnesį viskas keisis. Viskas. Viskas. Viskas. Nežinau kodėl,bet atrodo , kad žmonės arba nepastebi, arba pavydi, kai tau linksma, arba gera nuotaika. I r taip tiesiog kažkaip nesmagu. Bet belaukiant rytojaus. Labai norisi, kad viskas būtų būtent taip,kaip rodo filmuose, kur merginos tiesiog puikios, ir nepaiso nieko , viskas gražu ir spalvota. Ir žinau,kad taip ir bus. Ir tiesiog džiaugiuosi. Iš tiesų. Viskas bus gerai, labai labai labai gerai. Ai, aš laiminga.
Kažkoks kiestas jausmas, kai atrodo (o net neatrodo – taip iš tiesų yra) , kad laikas bėga begalo greitai, į tave neatsižvelgdamas. Bet, kai būna tokie savaitgaliai , kaip šis susimąstai, o tiksliau nustoji mąstyti apie ką visada galvoji, ir truputi pakeiti savo mąstymo centrus ir iš tiesų dingsti iš pastovios rutinos. Gal taip ir yra, o gal aš tiesiog atpratau nuo nebuvimo namie per naktį, alkoholio ir buvimo su tais pačiais, tačiau nepažįstamais žmonėmis. Išskirtinis, geras ir blogas ir labai net nežinau ar viskuo perpildytas, ar tiesiog lėtai slenkantis laikas tokį įvaizdį sudarė savaitgalį.
Keista, kai randu žmogų, su kuriuo be problemų galiu šnekėtis, ir iš tiesų išsakyti savo nuomonę, o kas svarbiausia, kad jam dar ir įdomu bus. Bet tai džiugina, iš tiesų džiugu, kai galvoji daryti vienaip, o padarai visai kitaip…ir viskas būna tiesiog puiku. Šį penktadienį būtent taip ir buvo. Kartais man atrodo, kad aš per daug išranki…bet iš kitos pusės, gal aš tiesiog netikiu tuo, kad yra tokių žmonių, kokių iš tiesų ieškau (nepaisant to, kad neieškau – man kažkaip, įsikaliau sau į galvą, kad žmonės, jeigu labai norėsi neateis į tavo gyvenimą, o jei nustosi norėjęs, tai jie atsiras.Bet šitas požiūris kartais pasikeičia, kai būna nenaudingas, arba paneigtas) o jeigu ir ieškau, tai dauguma (nes tikriausiai tai tiesa) pasakytų, kad ne ten ieškai.
Aš matau daug pliusų kiekviena (na beveik kiekvienam), bet man jie kažkaip neužgožia minusų, kuriuos turi. Tikrai nuoširdžiai, ar labai jautri, ir kiekviena minusas tarsi dar labiau sumažina pliusus. Todėl kartais (dažniausiai) galvoju, kad esu išranki.
Šis savaitgalis iš tiesų labai keistas, labai nostalgiškas.
Nepaisant visko, nepaisant juoko, kuris buvo isteriškas ir baimės, manau kiekvieną iš mūsų tai sukrėtė. Nepaisant neigimo ir mąstymo, kad taip atsitinka visur ir kiekvieną minutę, visi mes paslapčia norėjome iš ten išeiti. Ir išėjome. Ir toliau bendravome…bet kiekvienas iš mūsų jautė tai, ko (bent jau aš niekada nejaučiau), o kiti gal ir buvo susidūrę, bet ne taip arti, ne čia ir dabar. Dešimt. Dvidešimt. Ir viskas. Ir tada jautiesi taip, nesavas. Netikras. Tarsi filme, tarsi žiūrėtum žinias. Nes, kai žiūri iš tolo atrodo ramu ir nieko tokio. Bet tai – buvo tikra. Ir iki šiol išliko. Nė vienas iš mūsų nenorėjome apie tai šnekėti, bet šnekėjom tik paviršutiniškai. Veiduose ir akyse aiškiai įžvelgiamas buvo nesupratimas ir nesuvokimas, kaip dėl to jautiesi. Nes, iš tiesų, kiekvienas pagalvojo apie tai, kad o jeigu tai būtų kažkas, ką pažįsti, o jei tavo draugas, o jeigu tavo artimas. Ir nustumi mintis toliau, kad apie tai negalvoti. Man atrodo vaizdas, kurį mačiau vakar, niekada nedings iš galvos. Kai būna, kad galvoji va, šito niekada nepamiršiu, nes dažniausiai taip būna kažkas gero arba kažkas, ką norisi prisiminti. Bet čia kažkas kitokio. Ta akimirka, kai stovi ir rūkai, ir mirgančios raudonai, mėlynai policijos šviesos, žmonės praeinantys ir žvilgčiojantys, kas nutiko, ir… žmogus, prieš dar dvidešimt minučių, kaip ir tu turėjęs gyvenimą ir artimuosius, ir viską, ką vadiname gyvenimu. Ta akimirka, ta tikrai atrodė, kaip iš kino filmo. Nes taip arti, to niekada nemačiau. Ir tikriausiai , po to , nebus taip keista, tačiau dabar, taip keista, nes iki šiol dar nesuvoki, kaip dėl to jautiesi.
Ir viską įskaitant, savaitgalis buvo neblogas. Džiuginantis, pamokantis, sukrečiantis, bet, matyt, to reikia. Nes viskas atsitinka, ir kai kurie dalykai neišvengiami.
Jei nebūtų mirties, gyvenimas mums neatrodytų toks gražus. — [N.Gogolis]
Marilynhey's Blog 