Archyvas pagal kovo, 2009

Tiesa – Netiesa.

Posted in 1 on kovo 24, 2009 by marilynhey

Sekmadienį buvo pas mane svečiuose psichologė..Buvo smagu iš dalies. Viską supratau ir pasirodo viskas turi kažkokią preižastį. Ir šiaip, kaip kažkokiam filme sakė , kad visi mes esame susieti. Pasaulis mažas ir tai tiesa. Taigi psihologė kuri buvo yra mamos draugė. Kažkada ruošiausi su tokia mergina mainytis žurnalų šusnį “Psichologija TAU”  bet taip ir neišsimainėm. O po to (kažkaip pačiai tai į galvą neatėjo) pasakė, kad yra to žurnalo internetinė svetainė ir ten yra daug straipsnių. Jei kam įdomu tai galite užeiti ten ČIA . Tai va, ta psichologė Snieguolė Kirijanovienė, rašo straipsnius tam žurnalui. Ir vienas kuris mane sudomino, na bent jo ištraukos. Noriu, kad kai kurie paskaitytų ir tikiu, kad rasti čia dalį tiesios ir savęs įmanoma. Ir tai iš dalies tiesa.

Taigi. (žinau, kad skaityti daug, bet manau verta. )

Šizoidinės asmenybės bijo atsiduoti kitiems.

Kiekvienas iš mūsų nori būti nepakartojamas ir individualus. Mes siekiame skirtis nuo kitų, bet drauge trokštame ir visai priešingo dalyko – priklausyti žmonių grupėms ar kolektyvams. Žmonės, kurie bijo atsiduoti, pervertina savisaugą ir atsiribojimą, vadinami šizoidiškais. Jiems svarbiausia nuo nieko nepriklausyti, jie nenori įsipareigojimų, todėl vengia artimų asmeninių kontaktų ir bando žmonių santykius padaryti dalykiškus.

Nuo aplinkinio pasaulio tokie žmonės tarsi nutolę, gana oficialūs, netgi šalti. Dažnai jie atrodo keisti, savotiški, jų reakcijos nesuprantamos arba stebinančios. Galima juos ilgai pažinti nesuprantant, kas tai per žmonės. Kuo labiau bendraudami jie priartėja prie mūsų, tuo griežčiau ir nusisuka.

Studijų metais pažinojau merginą, kurios egzotiškas grožis patraukdavo ne vieno akį. Daug vaikinų siekė jos palankumo ir draugystės. Ji buvo protinga, studijavo matematiką, mokėjo keletą užsienio kalbų, tačiau visuomet darė šaltumo ir nepasiekiamumo įspūdį. Kartą vieno studentų renginio metu mes ilgai bendravome, o kitą dieną ji elgėsi taip, lyg mane pirmą kartą matytų.

Žmones labiausiai suartina palankumo, simpatijos, švelnumo ir meilės jausmai, tačiau šizoidiškai asmenybei tai atrodo ypač pavojinga. Štai kodėl ji būtent tokiose situacijose tampa nedraugiška, netgi priešiška, netikėtai atstumia: staiga „išsijungia“, nutraukia kontaktą ir pasitraukia į save.

Tarp tokio žmogaus ir aplinkinio pasaulio žioji plati kontaktų spraga, kuri ilgainiui vis didėja. Jis per mažai žino apie kitus, todėl bendraujant su žmonėmis atsiranda netikrumas. Pavyzdžiui, toks žmogus niekada nėra tikras, kas vyksta kito žmogaus viduje, nes tai pažinti leidžia tik artimas bendravimas, kurio jis nepatiria. Todėl spręsdamas apie kitus žmones jis negali išsiversti be spėlionių ir iliuzijų, ir dėl to jam kyla dar daugiau abejonių: ar jo suvokimas yra tik jo paties fantazija ir projekcija, ar vis dėlto realybė?

Įsivaizduokime, kad sėdime stovinčiame traukinyje, o greta stovi kitas traukinys. Staiga pastebime, kad vienas iš traukinių pajuda, bet akimirką negalime susiorientuoti, kuris iš traukinių važiuoja. Ši situacija puikiai iliustruoja šizoidiško žmogaus dvasinę savijautą. Ar tas žmogus iš tiesų į mane žiūri pašaipiai, ar tik man taip atrodo? Šis netikrumas gali būti įvairaus sunkumo, tačiau visuomet kankinantis, nes norint su kuo nors apie tai pasikalbėti, reikia intymaus artumo, o šizoidiškas žmogus baiminasi būti nesuprastas ar išjuoktas. Jam sunkiausia atskleisti savo gebėjimą mylėti. Jis jautrus viskam, kas kelia grėsmę jo laisvei ir gali apriboti nepriklausomybę. Distancija jam suteikia tikrumą ir saugumą, kad jis nebus kito užgožtas ar nustelbtas.

Nuo mažumės tokio tipo žmogus išmoko orientuotis tik protu ir juslėmis, jis nejaučia jausminių niuansų, atrodo, tarsi jo išraiškos galimybių paletėje trūktų pustonių, būtų tik juoda ir balta spalvos. Tokį kenčiantį vienišių jausmingam žmogui veikiausiai norisi priglausti prie savęs lyg sušalusį vaiką, bet kaip paaiškinti, kad artimas bendravimas tai nėra priklausomybė? Kad yra smagu būti kartu?

Depresiška asmenybė išeitį randa priklausomybėje.

Pakalbėkime apie baimę tapti savarankišku AŠ. Ši baimė labiausiai išgyvenama kaip saugumo nebuvimas. Sugebėjimą mylėti gauname gimdami kaip vieną iš duotybių. Vaikystėje patirta meilė mums suteikia savo vertės pajautimą ir sudaro sąlygas pasirengti patiems mylėti. Tad kas atsitinka, kad žmogus, vengia tapti savimi, bando gyventi atsisakydamas savojo AŠ ir atsiduoda kitiems? Jis pervertina TU, t. y. šalia esantį partnerį, ir tai yra pagrindinė depresiškų žmonių problema: jie daugiau nei kiti tampa priklausomi nuo partnerio. Visai nesvarbu, ar ta priklausomybė nulemta jų sugebėjimo mylėti, ar poreikio būti mylimiems – tai tarsi dvi pusės, kurias galima apibendrinti keliomis Ericho Fromo knygos „Menas mylėti“ tezėmis: „Man reikia tavęs, nes aš tave myliu“ ir „Aš myliu tave, nes man tavęs reikia“.

Kadangi žmogui taip primygtinai reikia kito žmogaus, jis siekia panaikinti distanciją tarp savęs ir kito, ieško didesnio artumo. Atsirandanti praraja tarp AŠ ir TU jį kankina. Tai visiška priešingybė šizoidiškam tipui – kad apsisaugotų nuo savo baimės jis siekia kuo didesnės distancijos ir laisvės, o depresiškam žmogui artumas reiškia saugumą.

Kovodamas su atsiskyrimo ir praradimo baime, depresiškas žmogus dažniausiai išeitį randa priklausomybėje. Galimi keli variantai: likti kiek galima vaikiškai bejėgiškesniam ir priklausomam nuo kito žmogaus, ir taip tą žmogų pririšti prie savęs (juk negalima palikti bejėgės būtybės). Antras būdas – kitą padaryti priklausomą nuo savęs, tarsi paversti jį vaiku.

Vis dėlto tikroji depresiško žmogaus problema yra ne praradimo, o individualizacijos baimė. Kuo labiau mes tampame savimi, tuo labiau skiriamės nuo kitų ir tuo mažiau su jais turime bendro. Ir atvirkščiai, kuo mažiau esame savarankiški, tuo labiau mums reikia kitų. Kas neišugdo stipraus savojo Aš, tam reikia stipresnio AŠ išorėje, kaip atramos; ir kuo jis darosi priklausomesnis, tuo silpnesnis lieka pats.

Depresiškas žmogus pradeda idealizuoti žmones, ypač artimus, atleidžia jų silpnybes ir nepastebi neigiamų savybių. Jis nenori matyti nemalonių dalykų, nes tai keltų grėsmę jo pasitikėjimui. Todėl jis per mažai nutuokia apie blogį sieloje– tiek kito, tiek savo. Mat tam, kad galėtų taip besąlygiškai pasitikėti ir mylėti, jis turi užgniaužti abejones ir kritikumą, dažniausiai to net neįsisąmonindamas. „Dėl šventos ramybės“ ir nesąmoningai bijodamas atitolti nuo partnerio, jis vengia įtampos ir konfliktų. Laikydamasis nuomonės, kad žmogus esąs geras, jis elgiasi lyg strutis, slepiantis galvą smėlyje, kad nematytų gyvenimo baisybių.

Norėdamas pasiekti harmoniją, depresiškas žmogus savo ruožtu stengiasi būti „geras“: kuklus, altruistiškas, gailestingas ir t. t. Taigi atsisakydamas savo norų, išsižadėdamas savojo AŠ, jis stengiasi pašalinti praradimo bei vienatvės baimę ir taip išvengti baimę keliančio individualumo. Toks žmogus nedrįsta gyventi remdamasis savo norais ir lūkesčiais, tačiau jie niekur nedingsta, ir jis tampa priklausomas nuo kitų, pildančių tuos norus. Kas negali imti, tikisi gauti – galbūt net kaip atlygį už savo pasiaukojimą; ir jei jau ne čia, žemėje, tai bent danguje, kaip žada krikščioniškoji doktrina. Taip formuojasi depresiškų žmonių laukimo nuostatos, kurios neapsaugo jų nuo nusivylimų bei depresijos, nes gyvenimas šių lūkesčių neišpildo.

Kasdienybėje pilna paprasčiausių situacijų, kuriose išryškėja depresiškas elgesys. Jeigu tai pastebėsime, vadinasi, galėsime keistis. Pavyzdžiui, jei depresiškas žmogus turi svečių, jam visada atrodys, kad tik jis vienas atsakingas už vakarėlio sėkmę. Jam kyla menkavertiškumo ir kaltės jausmas, jeigu kas nors nepasiseka, tačiau būtent jo karštligiškos pastangos ir neleidžia atsirasti laisvumui. Žodžiu, jis visuomet jaučiasi pernelyg atsakingas, nes trūkstant stipraus AŠ, šis trūkumas verčia daugiau gyventi kituose nei pačiame savyje. Bet ar įmanoma tuo pačiu metu sėdėti ant kelių kėdžių, juolab jei jos skirtingose vietose? Pats klausimas kelia šypseną, tačiau būtent tai stengiasi padaryti depresiškas žmogus, o nepavykus jį apima kaltės jausmas.

Dar vienas pavyzdys. Jauna mergina klube susipažįsta su vaikinu. Šis pradeda guostis savo vienatve, nesėkmėmis, dėl kurių pradėjęs gerti, kalba apie troškimą būti suprastu ir visaverčiu žmogumi. Tai sukelia merginos užuojautą ir jie ima susitikinėti. Mergina džiaugiasi, kad gali išgelbėti „žūstančią sielą“, ir neatsisako pasiūlymo gyventi drauge, nors vaikino iš tiesų visiškai nemyli. Istorija baigiasi liūdnai: išnaudojimas, smurtas, tušti pažadai pasikeisti ir prireikia ne vieno mėnesio, kol mergina išdrįsta pasakyti „ne“ ir palikti tą vaikiną. Depresiški žmonės įsijaučia į kito situaciją, jie tiek susitapatina su kitu, kad visiškai užmiršta savo poziciją ir savo interesus. Jie įpratę pildyti kitų lūkesčius, todėl dažnai patenka į padėtį, kurios nenorėjo, bet kurią vis dėlto nesąmoningai kūrė kartu.

Būti nepriklausomu žmogumi, be praradimo baimės ir kaltės jausmų – tai depresiško žmogaus siekinys, kurį puoselėdamas, jis gali praturtinti aplinkinius savo šiluma, nuoširdumu ir jausmų tikrumu.

i265422http://www.fotokudra.lt (nuotrauka iš ten) “Manipuliacijos.”

Ir dar vienas dalykas, kažkaip ieškodama tinkamą nuotaiką perteikiančios nuotraukos, suradau vieno žmogaus svetainę (ar kaip jinai vadinasi) efoto.lt  Man patiko tas toks kitoniškumas, tuštumas, ir paprastumas, tačiau lyg ir gilią mintį turinčios nuotraukos. Jei įdomu. Apsilankyk ČIA. Čia viena nuotrauka, kuri patraukė akį.

img_7742-mmpreviewDonatas Jaraminas “Duok nusirašyti”

Šiandien.

Posted in Pavasaris. on kovo 23, 2009 by marilynhey

Šiandien diena buvo labai gera. Ir šiaip viskas yra gerai, ir viskas bus gerai. Aš žinau, kad reikia džiaugtis tuo, kas yra dabar. Nes dabar viskas gerai.

Šiandien man paiškino dalį mano pasamonės stuktūros. (Pasirodo protinga ta mūsų pasamonė..) Ir šiaip įžiebė dar didesnį norą mokytis (studijuoti ar kaip ten) psichologiją. Išaiškino papraščius dalykus, kuriuos…suvokiu ir pati, tačiau kažkaip nepagalvoju apie juos. Dabar ,manau,mano mama reaguos į mane šiek tiek papraščiau, į mano poelgius ir pan. ir leis man daugiau. Jai atmerkė akis, kad mano gyvenimas yra mano, ir kad aš pati turiu klysti ir iš tų klaidų mokytis, o ne klausyti tai kaip sako jinai.

i33512

Pavasaris. Įklimpsti į purvą. Ir savojoji apie vasarą. Kaip būtų gera vaikščioti basai, po lietus, per purvą. Genys medyje. Nežinau, ar jie būna žiemą, ar jie kažkur dingsta, bet kai pamiškėje, ant kalno, prie ežero, girdi daug įvairių gyvių, tai tikrai reiškia pavasarį. Pavasaris. Ir atostogos po savaičių dviejų. Liko nedaug. Palanga žiemą. Kopos sniego. Neužšąlusi jūra.

i292069

Visi sapnai yra mūsų pasamonės vaisius, ir jie visi kažką reiškia, tačiau nereikia į juos reaguoti tiesiogiai. Aš tikiu, kad sapnai yra svarbūs. Kad jie išreiškia ir parodo tai, ko mes nenorime suvokti, bet matome ir girdime (na bent tam tikru atveju). Sapnai yra gerai.

Pavasaris.

Posted in Pavasaris. on kovo 2, 2009 by marilynhey

Dabar jau kovas ir atėjo pavasaris (na bent jau taip sako kalendorius…nesvarbu, kad už lango žiema,sniegas ir pan.) kadangi mano blog’e yra skiltis “ŽIEMA” , o žiema jau pasibaigė, sukursiu naują, ir pavadinsiu ją….O gi “PAVASARIS”… Pavasaris yra tada, kai U. vaikšto su sportbačiais be vilnonių kojinių…nesvarbu, kad po to vos jaučia kojas…bet tai pavasaris. Pavasaris, kai šviečia saulė. Ir jauti pavasarašką kvapą. Nors iš tikrųjų…žinau, kaip kvepia ruduo, kaip kvepia žiema, žinau, kaip kvepia vasara…bet pavasaris…man atrodo jis tiesiog nekvepia…Jį galima išgirsti, bet ne užuosti… Ateis pavasaris ir bus žolė žalia. Ir nesvarbu, kaip pasikeis viskas (žmonės,draugai,krizė,alkocholis ir visi kiti buitiški/nebuitiški dalykai) visada bus U. ir žalia žolė, akiniai nuo saulės ir DURNYNAS. Gražus, arba ne. Jaukus,arba ne. Mielas,pakenčiamas, vejantis į bedugnę, arba ne. Pavasaris ateis.

Visada būna arba ne. O kadangi visda būna ir šiam teiginiui yra “arba ne”.

Be to, radiacija Pilaitės rajone padidėjus…Ir Antakalnis yra freak’ų rajonas…ten tikriausiai radiacija irgi padidėjus…

Rūkymas.

Posted in 1 on kovo 2, 2009 by marilynhey

rūkumas

Yra nerūkimo diena, tarptautinė netūkymo diena GEGUŽĖS 31-oji. Kažkaip tikriausiai reikia daugiau domėtis rūkymu (savo žalingais įpročiais…) Dabar pasimečiau,nes norėjau parašyti gerą ir įdomų “straipsnį”, bet teisiog neradau jokios įdomios informacijos, bet radau vieną na nesakyčiau, kad labai įdomų, bet mano dėmėsį patraukė, straipsnis. Pažadu (sau) kad vėliau papildysiu šį straipsnį. O kolkas va:

Danger is Sexy. Risk is Exciting. Being Bad feels Good.

No one is born with a craving to inhale cigarette smoke, and what is more, until shortly before the decision is made to try smoking, virtually everyone is repulsed by cigarette smoke. Every new smoker who aspires to become a “real” smoker has to overcome her innate self-preservation instincts. She has to force her respiratory tract to accept being repeatedly saturated with a toxic, irritating cloud of poisons. She has to keep forcing cigarette smoke deeper and deeper into her lungs until she eventually strangles her cough reflex. She has to coerce her body into functioning as normally as possible with nicotine and carbon monoxide constantly flooding her bloodstream.

Cigarette smoking is a behavior replete with social symbolism, because we all – smokers and nonsmokers alike – recognize on some fundamental level that in order to become a smoker, you have to be willing to intentionally transform your body into doing something that nature didn’t intend for it to do. To smoke publicly is to state to the world that you have completed a particular rite of passage and physical transformation that only certain others have, and to declare that you have made a decision to indulge your psychological needs to the detriment of your physical needs.

Cigarette advertising has certainly created a rich and fascinating Mythology of Smoking over the years, and social modeling and the desire to belong to a particular group also obviously play substantial roles in the attractiveness of smoking for many.

But underlying all other motivations is the persistent awareness that to smoke is to do something that is willfully Dangerous and Risky. For some smokers, this awareness may be buried by layers of denial and rationalization and become purely subconscious. But for many smokers, this persistent awareness not only remains important to their attraction to smoking, it is essential to the complex and psychologically dark romance that makes cigarette smoking absolutely unique among all of the sensual pleasures that a human being can experience.

Taigi papildysiu. Nesvarbu, kad cigaretės stirpresnės – rūkau daugiau. Tai man nepatinka, ir tai negerai, bet nieko negaliu dėl to padaryti. Reikia mažinti. Ir šiaip pastaruoju metu atsibundu arba : 1)Urtės skambučio (ir tai jau antra diena, kai ji mane pažadina anksti)

2)Nuo troškulio… (daugiau nereikia tikriausiai nieko pridurti)
3)Aš nebepamenu, kaip reikia atsibusti.