Archyvas pagal spalio, 2009

Open Happiness

Posted in 1 with tags , , , on spalio 13, 2009 by marilynhey

Tai kažkas, kas tikrai daro mane laimingą :} Visos Coca-Cola reklamos yra nuostabios ir žavios,mielos ir tarsi trumpos istorijos. Mano nuomone, yra mažai mažai žmonių (jei tokių yra) kurie nežino, kas yra Coca-Cola. Bet vienas dalykas, kuris patraukė mano dėmėsį yra muzika iš reklamos. Todėl susiradau ją.Ji tikrai pakelia nuotaiką, bent jau man.

Beje, dar viena daina, iš reklamos, tik šį kartą ne Coca-Cola, bet Sprite. Tarsi ir nebūtų skirtumo. Tos dainos reali versija, man bent jau, skirėsi nuo to ką grojo per reklamą, nes ten buvo tik nedidelė dalis dainos. O daina kažkaip visai kitaip skamba, nors abi versijos man patinka.

Rytas.

Posted in 1 with tags , , on spalio 10, 2009 by marilynhey

Tobuli rytai, tokių mažai, bet jie nuostabūs. Tobulas šeštadienio rytas. Kava ir cigaretė, gera nuotaika, keista muzika. Viskas, ko reikia.

David Schalliol.

Posted in 1 with tags , , on spalio 6, 2009 by marilynhey

Iš savo mėgiamo ir gerbiamo MENODUOBE.COM. Seniai ten buvau, seniai skaičiau ir atsiverčiau. Ir radau straipsnį, kaip tik priminusį man apie tai ką mačiau neseniai Vilniuje:

Tada pasijutau tarsi pasakoje, pamačius tą vaizdą, atsidūrusi ten. Buvo truputi gėda, vaikščioti ten, nes atrodo praeini ten kiekvieną kartą, bet į kiemą niekada neužsukdavai. Noriu pažadėti sau, kad būtinai, kol dar ruduo, kol dar yra šiek tiek laiko ir kol dar prisimenu, nueiti ir nufotografuoti tą pasaką.

Grįžtant prie temos.
“David Schalliol visų pirma patraukia savo tarpdiscipliniškumu – jo ieškojimuose sintezuojasi architektūra, sociologija, istorija, fotografija. Miesto planavimas ir urbanistika Lietuvoje dar mažai paplitusi mokslo sritis, tačiau su aplinka akistatą turime kiekvienas ir kiekvieną dieną, nesvarbu ar esame vaikas, ar studentas, ar senolis. Aš šį autorių nusprendžiau pristatyti visų pirma todėl, jog jo rankose fotografija tėra vienas iš žongliruojamų kamuoliukų, padedančių perteikti ir gilintis į kontekstą. Gal šios nuotraukos, darytos Čikagoje, jus patrauks vien dėl savo estetikos, tačiau be gilinimosi į pagrindinį joms suteiktą tikslą, tegausite nelabai ko vertą vizualią informaciją.”
“David Schalliol visų pirma yra amerikietis, praleidžiantis dalį savo gyvenimo studijuojant sociologiją. Paskutinius keletą metų jis gilinosi į savo gyvenamo miesto Čikagos apylinkes, tyrinėjo vietovių pasikeitimo klausimus, bandė perprasti istorinius, politinius ir architektūrinius miesto kontekstus, kalbino vietinius gyventojus. Straipsnį iliustruojančios nuotraukos skirtos temai „Isolated Building Studies“ („Izoliuotų pastatų studijos“). Gal iš pirmo žvilgsnio jums pasirodys, jog ši tema yra neaktuali Lietuvai, tačiau pagalvokite apie pasivažinėjimą dviračiu ar mašina, pasivaikštinėjimą savo mieste. Juk puikiai žinome, kuris miesto plotas skaitomas prestižiniu, kuris miegamuoju, kuriame renkasi jaunimas. Turbūt kiekvienas iš jūsų esate pastebėjęs pastatus, kurie lyg svetimkūniai, atrodo, palikti čia nei iš šio nei iš to, praradę funkciją, gal jos niekada neturėję ar įgavę naują paskirtį, tačiau jie kažkuo kitokie, gal atstumti, gal apleisti, gal menantys seniai pamirštą istorinį laikotarpį, gal tiesiog likusį neišspręstą architektūrinį sprendimą.” (Gintarė Žitkevičiūtė, menoduobe.com)

Vilniuje yra daug keistų, apleistų, įvairių, atskirtų pastatų. Man asmeniškai apleisti pastatai yra kažkas stebuklingo ir labai smagaus, tarsi galima parsirasti į kitą laiką, i kitą erdvę vidury šurmulio, vidury šiuolaikinio miesto. Ir šiaip kuo daugiau berželių augančių ant namo stogo – tuo geriau. Man labai nepatinka restauruojami pastatai, tarsi pasišaipymas, namo sugriovimas ir tai geriau būtų. Matyt, mano tokia gera nuomonė  apie senus, apleistus namus , yra mažai kam priimtina. Man atrodo , Žvėrynas, yra bene nuostabiausias rajonas, neskaitant senamieščio ir užupio. Ten daug visko. Ten daug spalvų, daug medžių, daug puvėsių, ir berželių ant stogų. Ten žaisminga. O ypač rudenį, būna tobula. Kai saulė apšviečia išdaužtus langus, dulkėtus ir senus. Ten, kur galima nueiti, ir niekas nieko nesakys. Ten kur daug stiklo šukių, kai įeini į apleistą namą, girgždantys laiptai, skylėtos grindys, skylės sienose, nuplyšę tapetai, išgriautos lentos, nubyrėję ir suskilinėję dažai, sudužusios plytelės.  Ir viskas tiesiog tuščia ir tylu. Tada namas – šeimininkas savęs, gyvas, pilnas tylių girgždesių, vėjo švilpimo, tylių iš niekur sklindančių balsų. Tokie namai yra tobuli, ir aš begalo pasipiktinusi, kai juos pradeda saugoti policija ar dar kas. Kam to reikia? Jeigi jis stovi ten jau tiek laiko, vyriausybei nereikalingas, visuomenės didžiajai daliai nereikalingas. Kam griauti galimas būvimo vietas, likusiai visuomenės daliai, kam šitas namas, yra ne tik namas – pastatas, bet ir namai, vieta – kur galima būti.
Iš lietuviškos svetainės http://www.apleistosvietos.lt parodysiu keletą žavingų ir nuostabą keliančių nuotraukų. Ne iš Lietuvos, bet iš kitur. Man žiūrint į jąs norisi nuvažiuoti ten ir apsigyventi.

Something amazing. Sylvia Ji.

Posted in 1 with tags , , on spalio 6, 2009 by marilynhey

She was born in London and studied in the UK before moving to Florida. In 1999 Sas began painting, anime being her main influence. She started with acrylics, and then in 2003 moved to oils – teaching herself as she went.
Sylvia Ji was born in 1982 in San Francisco to artistic parents. Ji’s interest in art was implanted at a very young age when she would look through her mother’s sketchbooks and watch her father paint. In her art, she explores themes of beauty, sexual provocation, and social notions of femininity juxtaposed against the dystopian reality of modern cities to create highly charged paintings of women. Some of her paintings are symbolic reflections of herself, portraits of people she knows or just nameless faces set in a landscape of fleeting beauty.  Visit her site: <HERE>

sylvia ji priešingaSylvia ji E Yra tarsi kažakas    kiekviename
iš jų, kažkas arba begalo tyro. Ir atrodo visi darbai labai panašiai, tačiau visada kažkuo skiriasi. Kiekvienas iš jų atrodo tarsi gyvas, perteikiantis kažkokią emociją. Ryškus, arba švelnus. Agresyvus arba ne.

Pribloškiantys savo gražumu, perfekcionizmu. Tarsi kiekviena moteris būtų tobulo veido, idealios figūros, nuostabių plaukų. Tarsi kiekviena tūrėtų kažkokią tikslą ir paskirtį. Žavintys darbai. Ir tas kiekvieno darbo panašumas, matyt noras, kad darbai būtų išsiskyriantys, ne tik kaip darbas, bet kaip ur autorius, kad tas kas matęs jos darbus,visada juos atskirtų ir pažintų.

Per metus ištobulinta technika.Šėšėliai, spalvos.

Spalvos, kažkuo kitokios. Man patinka, tas tarsi maskaradinis, vakarinis plaukų puošimas gėlėmis ir plunksmonis. Papuošalai. Tarsi iš 15-17 amžiaus. Barokas. Prabangios ir sodrios spalvos. Idėja, kurią reikia įžvelgti, ir įmanoma įžvelgti beveik visuose darbuose. Kerinčios damos.

sylvia jisylvia ji23

sylvia ji278sylvia ji356sylvia ji 6sylvia ji 666ssylvia ji 66

Mane taip pat žavi jos romantizmo apraškos, tarsi nakties laikas, ta paslaptis slypinti jos piešiniuose. Tarsi būtų ne iš šio pasaulio. Tarsi grožio ir mirties deivės. Besikeičiančios iš vienos į kitą. Gundančios ir viliojančios. Taip tarsi moterys būtų viskas. Be jokių kitų būtybių, nei vyrų , nei gyvūnų (apart gyvačių. )

sylvia ji 666sylvia ji Lsylvia ji Ssylvia ji 353

Pakutinė yra tobula.

sylvia ji tobula

Moteris prieš veidrodį.

Posted in 1 with tags , on spalio 5, 2009 by marilynhey

7JaqjwqZPqp921zlvFV4sEvRo1_500Henrikas Radauskas

MOTERIS PRIEŠ VEIDRODĮ

Moterie akimis kaip undinės
Ir plaukais purienų spalvos,
Pažiūrėk: spindulys paskutinis
Dreba sienoj virš tavo galvos.

Nors žinai, kad jau niekas negali
Atsitikti, žibuokles segi
Prie širdies ir dediesi vuali
Ir veidrody veidą seki.

O po veidrodį draikosi dūmas,
Tyliai šlama tamsus kambarys,
Tyliai šaukia akių mėlynumas,
Kad sugrįžtų, tačiau nesugrįš.

Tartum medžio raižytojas, laikas
Tau ant veido išraižė, metus,
Tavo silpstančios rankos laikos
Už jaunystės, saldžios kaip medus.

Kai buvai devyniolikos metų,
Nenorejai skaityti eilių:
Aklos deivės parke nemato
Spindulių, žiedų ir žolių.

O dabar, tamsumoj pasirėmus,
Savo gęstančius plaukus draikai,
Ir tik mano eileraščiu rėmuos
Dega tavo jaunystes plaukai.

We Have Decided Not To Die.

Posted in 1 with tags , on spalio 5, 2009 by marilynhey

We Have Decided Not To Die is an unusual short film. A modern day allegorical triptych, three figures under go transformation through three rituals: Birth, Between and Rebirth. Though not a story in any conventional sense, We Have Decided Not To Die’s visual poetry captivates just the same, evoking a surreal ritualistic world, whose characters appear to float free of space and time.
The director is Daniel Askill, a music video director behind videos for UNKLE, Placebo and Digitalism among others, and who also is the star of the second ritual. His penchant for water environments, slo-mo movement and other usual trademarks of his work are all present here.

Nes po to kai kažkas atsitinka artimam žmogui, apie tai nesmagu nei kalbėti, nei juokauti, nei žiūrėti. Teisiog tam, kad niekada to nepatirti. Tam, kad niekada nejausti to skausmo. Nes tai lieka visam gyvenimui. Tiem kas gyvena.