Archyvas pagal gegužės, 2010

Ir vėl sekmadienis.

Posted in 1 on gegužės 16, 2010 by marilynhey

Kažkoks kiestas jausmas, kai atrodo (o net neatrodo – taip iš tiesų yra) , kad laikas bėga begalo greitai, į tave neatsižvelgdamas. Bet, kai būna tokie savaitgaliai , kaip šis susimąstai, o tiksliau nustoji mąstyti apie ką visada galvoji, ir truputi pakeiti savo mąstymo centrus ir iš tiesų dingsti iš pastovios rutinos. Gal taip ir yra, o gal aš tiesiog atpratau nuo nebuvimo namie per naktį, alkoholio ir buvimo su tais pačiais, tačiau nepažįstamais žmonėmis. Išskirtinis, geras ir blogas ir labai net nežinau ar viskuo perpildytas, ar tiesiog lėtai slenkantis laikas tokį įvaizdį sudarė savaitgalį.

Keista, kai randu žmogų, su kuriuo be problemų galiu šnekėtis, ir iš tiesų išsakyti savo nuomonę, o kas svarbiausia, kad jam dar ir įdomu bus. Bet tai džiugina, iš tiesų džiugu, kai galvoji daryti vienaip, o padarai visai kitaip…ir viskas būna tiesiog puiku. Šį penktadienį būtent taip ir buvo. Kartais man atrodo, kad aš per daug išranki…bet iš kitos pusės, gal aš tiesiog netikiu tuo, kad yra tokių žmonių, kokių iš tiesų ieškau (nepaisant to, kad neieškau – man kažkaip, įsikaliau sau į galvą, kad žmonės, jeigu labai norėsi neateis į tavo gyvenimą, o jei nustosi norėjęs, tai jie atsiras.Bet šitas požiūris kartais pasikeičia, kai būna nenaudingas, arba paneigtas) o jeigu ir ieškau, tai dauguma (nes tikriausiai tai tiesa) pasakytų, kad ne ten ieškai.

Aš matau daug pliusų kiekviena (na beveik kiekvienam), bet man jie kažkaip neužgožia minusų, kuriuos turi. Tikrai nuoširdžiai, ar labai jautri, ir kiekviena minusas tarsi dar labiau sumažina pliusus. Todėl kartais (dažniausiai) galvoju, kad esu išranki.

Šis savaitgalis iš tiesų labai keistas, labai nostalgiškas.

Nepaisant visko, nepaisant juoko, kuris buvo isteriškas ir baimės, manau kiekvieną iš mūsų tai sukrėtė. Nepaisant neigimo ir mąstymo, kad taip atsitinka visur ir kiekvieną minutę, visi mes paslapčia norėjome iš ten išeiti. Ir išėjome. Ir toliau bendravome…bet kiekvienas iš mūsų jautė tai, ko (bent jau aš niekada nejaučiau), o kiti gal ir buvo susidūrę, bet ne taip arti, ne čia ir dabar. Dešimt. Dvidešimt. Ir viskas. Ir tada jautiesi taip, nesavas. Netikras. Tarsi filme, tarsi žiūrėtum žinias. Nes, kai žiūri iš tolo atrodo ramu ir nieko tokio. Bet tai – buvo tikra. Ir iki šiol išliko. Nė vienas iš mūsų nenorėjome apie tai šnekėti, bet šnekėjom tik paviršutiniškai. Veiduose ir akyse aiškiai įžvelgiamas buvo nesupratimas ir nesuvokimas, kaip dėl to jautiesi. Nes, iš tiesų, kiekvienas pagalvojo apie tai, kad o jeigu tai būtų kažkas, ką pažįsti, o jei tavo draugas, o jeigu tavo artimas. Ir nustumi mintis toliau, kad apie tai negalvoti. Man atrodo vaizdas, kurį mačiau vakar, niekada nedings iš galvos. Kai būna, kad galvoji va, šito niekada nepamiršiu, nes dažniausiai taip būna kažkas gero arba kažkas, ką norisi prisiminti. Bet čia kažkas kitokio. Ta akimirka, kai stovi ir rūkai, ir mirgančios raudonai, mėlynai policijos šviesos, žmonės praeinantys ir žvilgčiojantys, kas nutiko, ir… žmogus, prieš dar dvidešimt minučių, kaip ir tu turėjęs gyvenimą ir artimuosius, ir viską, ką vadiname gyvenimu. Ta akimirka, ta tikrai atrodė, kaip iš kino filmo. Nes taip arti, to niekada nemačiau. Ir tikriausiai , po to , nebus taip keista, tačiau dabar, taip keista, nes iki šiol dar nesuvoki, kaip dėl to jautiesi.

Ir viską įskaitant, savaitgalis buvo neblogas. Džiuginantis, pamokantis, sukrečiantis, bet, matyt, to reikia. Nes viskas atsitinka, ir kai kurie dalykai neišvengiami.

Jei nebūtų mirties, gyvenimas mums neatrodytų toks gražus. — [N.Gogolis]

Reklama