2011-02-25

Kai lauki  kažkokios dienos, ir tikiesi,kad ji bus nuostabi,kažkas nežinomas, atrodo specialiai viską viduje išardo ir tavo džiaugsmas ir linsmumas,gerumas tampa tik griuvėsiais, ir tu nesuprasdamas kodėl,jautiesi toks trapus ir pažeistas,sužeistas , silpnas ir tuščias. Visiškai tuščias. Tarsi nematomas. Ir bandydamas atkurti džiaugsmą, tapmi tik dar trapesnis. Ir jauti kaip viskas dar labiau skyla ir griūna viduj. Ir taip tikiesi,kad rytoj viskas atsisatys, kad taip nebus. Ir iš tiesų beprotiškai tikiesi. Ir nežinau, ar atsisatys ar ne. Ir nuo to nežinojimo dar blogiau…O iš tiesų taip laukei to džiaugsmo, kuris turėjo būti,o jo tiesiog nėra? Ir tada atrodo neįmanoma,kad jo nebūtų , ir ieškai jo, o viduj tuščia tuščia, lyg kažkas viską atėmė ar pavogė. Ir tave patį pavogė. Ir bėk ieškot savo vidaus. Kur tu esi. O taip liūdna,kad taip atsitiko …

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: