Archyvas pagal vasario, 2009

Paryžietiškas Emannuel Polanco ir koliažų mada

Posted in 1 on vasario 14, 2009 by marilynhey

Man patiko jo darbai, nes jie kažkokie sarkastiški, keisti, vintažiniai,ir spalvos malonios, sendintos. O  be to tai dar ir koliažai, man patinka koliažai. Iš menoduobe.com:

“Emmanuel Polanco vienas iš tų žmonių, kurių talentas tiesiog liejasi per kraštus. Žmogus jaučiasi kaip žuvis vandenyje tiek dizaine, tiek iliustracijoje. Aišku pirmiausia mane sužavėjo tas lengvas ir šmaikštus prancūziškas vintažo prieskonis didžiojoje autoriaus darbų dalyje, tačiau reikia pripažinti, keturiasdešimtuosius gyvenimo metus pradėjęs E.Polanco puikiai sugeba pajusti ir šių laikų madas, tendencijas, bei estetiškai suvaldyti save.“

nr.1

Reikia pastebėti, kad E.Polanco labai mėgsta koliažus, keistas sutapimas, tačiau jie gan panašūs į anksčiau pas mus minėtą kitą paryžietį Julien Pacaud. Kaip ten bebūtų gražūs dalykėliai niekada nebus nepastebėti ir nepagirti.

3230439098_f1a202ebc5_o

Daugiau darbų galima rasti ČIA;

O dar ir autoriaus tinklapis ir ten irgi dar daugiau darbų ČIA.

Reklama

Bėga tavo rankos Neliesdamos juodų

Posted in Žiema. on vasario 3, 2009 by marilynhey

Aidas Marčėnas

Žiemos muzika Palangoje

Nomedai

į čia mes mirę grįšime nes parkas

baltam mėnuliui sniegui ant šakų

baltais klavišais bėga tavo rankos

neliesdamos juodų


į čia mes mirę grįšime nes krantas

baltai žuvėdrai rūkui virš bangų

baltais klavišais bėga tavo rankos

neliesdamos juodų


į čia mes mirę grįšime nes vartai

neužsivers bus vakaras ramu

baltais klavišais bėga tavo rankos

neliesdamos juodų


į čia mes mirę grįšime nes baltos

baltoj pūgoj jau tūkstantį žiemų

baltais klavišais bėga tavo rankos

neliesdamos juodų


į čia mes mirę grįšime nes kaltos

yra ir mūsų sielos šaltos

kaip tavo rankų muzika – dvasia

kuri kaip sniegas tirpsta bangose

(šis eilėrašis yra tikriausiai pats nuostabiausias iš visų Aido Marčėno eilėraščių, kokį tik esu skaičius…)
Be pavadinimo

Žiemos vardan.

Posted in Žiema. on vasario 3, 2009 by marilynhey

Žiemai.

Arnoldo Jurgaičio nuotrauka. “Capped“

Benediktas Januševičius

Baltasparnė sausio mergaitė

vietoj bilieto- sniego gniūžtė

vietoj kelio- siūlo galas

žiemos glėby apsvaigusi mergaitė

atneš man vieną šypsnį

vieną žemėn ištremtą spindulį

įdubusiais skruostais mergaitė

paskambins į duris gal porą sykių

bet duris dar pernai

užkalė trenktas kaimynas

mergaitė drebančiom rankom

nepatikliai klaptels rankeną

aš nekantriai tylėsiu, laukdamas

kol atšils ir galėsiu išlipti pro langą.

Dar kartą žiemai.

Posted in Žiema. on vasario 2, 2009 by marilynhey

Antanas A. Jonynas

ŽEIMOS PEIZAŽAI

2.

Ryto pusnys

nebėra vakarykščių žingsnių

jeigu mes atsibusim

niekados tavęs neprisiminsiu

neišeiki naktie

nors ir tu turi savo iliuzijų

bet vis tiek

visada esu tavo pusėje.

(nes man tiesiog atrodo žavu, tai , kad jis niekada jos neprisimins.Ir viskas tarsi sapnas…)

Religija. “Sapnų dėžutė“

Posted in 1 on vasario 2, 2009 by marilynhey

Religijatai tik visuomenės patogumui sugalvota libido sublimacija,

taigi, vertinant psichologiniu požiūriu, ypač žalinga.

Sapnų dėžutė“ (David Madsen)

Sapnų dėžutė.

“Tai sapnas sapne sapnuojant dar kitą sapną, bet visi jie tokie įstabiai ekstravagantiški ir nepaliaujamai onanistiniai, kad žiovauti nereikia nė akimirkai.“ (Scotland on Sunday)

Britų rašytojo Davido Madseno herojus prabunda traukinyje kažkur centrinėje Europoje – ir neprisimena nei kur esąs, nei kur važiuojąs, ir jau visai negali suprasti, kodėl sėdi be kelnių… Čia jį dar imasi tyrinėti kažkoks seniokas, kuris sakosi esąs Zigmundas Froidas. Froido ir bjaurybės traukinio palydovo Malkovico išgrūstas iš traukinio, netikėtai keliauja į pilį, kur, atrodo, jo laukiama. Visi nekantrauja pasiklausyti jo paskaitos apie tirolietiško dainavimo meną. Mėgindamas ką nors sužinoti apie tirolietišką dainavimą, jis rausiasi grafo bibliotekoje – ten ir sutinka žavingąją pasileidėlę Adelmą, kvanktelėjusį patriarchališką jos tėtušį…
Viskas yra anaiptol ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ką Davidas Malsenas atskleidžia mums pamažu, vesdamas iš vienos istorijos į kitą. Apsukę ratą mes grįžtame į pradžią, pasirengę iš naujo leistis į kelionę, kol autorius ištrauks iš savo fokusų dėžutės paskutinę staigmeną.