Kažkas negatyvaus ir tikiuosi,kad dings greit.

Klausimą “kodėl?“ pakeitė klausimas “kam?“.  Kažkaip neesu gi pesimistiškas žmogus. Lyg ir visada atrandu kažką smagaus ir įdomaus gyvenime, visada džiaugiuosi mažais dalykais ir akimirkomis. O dabar tas pesimistiškas požiūris į viską  truputi griauna visą mano gyvenimą,ir tikiuosi neilgam. Pradedi savarankišką gyvenimą. Kai mažas buvai tai klausimų tokių niekada nekilo, nebuvo abejonių,buvo daug svajonių ir niekas realiai tavo gyvenimo nevaldė, gyvenai sau , džiaugeisi smėlio dėže , filmukais animaciniais, saldainiais. O dabar.  Baigei mokyklą, turi tikslą , svajonę. O kas iš to tai velnias žino. Kam reikia aukštojo išsilavinimo? Tam kad rastum gerą darbą. O kam reikia gero darbo? Tam,kad turėtum daug pinigų, na arba išvis pinigų. O kam reikia pinigų? Na mano atveju , pinigai reikalingi tam , kad išgyventi (na maistas, dabar dar ir gyvenamoji vieta..drabužiai..) o šiaip tam,kad darytum laimingus žmones kuriuos myli. Nes kitaip gi neišeina, nori padovanoti kažką, ir net rankų darbo dovanai reikia pinigų, gi nebus smagu,jei pasakysi žmogui, aš tau padovanočiau tą ir tą jei turėčiau pinigų , bet kadangi neturiu pinigų tai tenkinkis tik idėja. Visas mūsų pasaulis paremtas pinigais ir kito atsakymo tiesiog nerasi. Gi nepasakysiu mamai : -mama , aš nebematai tikslo savo gyvenime, nes kokio velnio aš čia sėdžiu užsieny… kam reikia išsilavinimo ir kam man tie pinigai jei tikslo tame jokio nėra. Jei net ir tikslo nereikia? Ir vis dėlto, viskas baigiasi ties mintimi kad mūsų gyvenimo tikslas yra turėti tikslą, kuris galiausiai nei tau nei kitiem nieko neįrodo. Pasodink  medį , pastatyk namą,užaugink vaiką. Ir kam to reikia? Dirbi tam, kad gautum pinigų, pinigus išleidi kažkam, o kam ir pats nesupranti, nes ir gyveni kam? Nei džiaugsmo tau tas medis suteiks nei namas o galu gale nei vaikas. Ir išvis kam mes ką nors darom… Dėl ko mes gyvenam? Nes jei dėl savęs tai gi labai savanaudiška atrodo…O jei ne .. tai negi tas kažkas dėl ko tu gyveni rimtai įvertins tavo pastangas? O jei ir įvertins, tai vistiek grįžti prie pradinio taško , kad kam to įvertinimo reikia? Kažkaip tarsi užburtas ratas viskas, galiausiai kam mes gyvenam atsakymo taip ir nėra. O ir kažkaip kai jau taip dabar atrodo,tai norėtus,kad tas jausmas greičiau dingtų, o ,kad taip būtų reikia ,kad kažkas paaiškintų kam mes gyvenam, gal kažkas vis dėlto žino atsakymą. O gal tiesiog man vėl reikia kažkokio pastūmimo, o gal psichologo. Gi ne aš viena tokia galvojanti kartais.  O gal tas jausmas tiesiog depresija? Ankščiau ar vėliau,žinojau ,kad bus lūžis mano galvelėje ir vėl, tas liūdnumas, tik , kažkaip nesitikėjau kad toks ne emocionalus   ir pesimistiškai pasyvus.  Todėl gal ta ramybė buvo? Čia kaip ramybė prieš audra. O audra vandens stiklinėje.

“Baimė yra svajonių vagis “