Tiesa – Netiesa.

Sekmadienį buvo pas mane svečiuose psichologė..Buvo smagu iš dalies. Viską supratau ir pasirodo viskas turi kažkokią preižastį. Ir šiaip, kaip kažkokiam filme sakė , kad visi mes esame susieti. Pasaulis mažas ir tai tiesa. Taigi psihologė kuri buvo yra mamos draugė. Kažkada ruošiausi su tokia mergina mainytis žurnalų šusnį “Psichologija TAU“  bet taip ir neišsimainėm. O po to (kažkaip pačiai tai į galvą neatėjo) pasakė, kad yra to žurnalo internetinė svetainė ir ten yra daug straipsnių. Jei kam įdomu tai galite užeiti ten ČIA . Tai va, ta psichologė Snieguolė Kirijanovienė, rašo straipsnius tam žurnalui. Ir vienas kuris mane sudomino, na bent jo ištraukos. Noriu, kad kai kurie paskaitytų ir tikiu, kad rasti čia dalį tiesios ir savęs įmanoma. Ir tai iš dalies tiesa.

Taigi. (žinau, kad skaityti daug, bet manau verta. )

Šizoidinės asmenybės bijo atsiduoti kitiems.

Kiekvienas iš mūsų nori būti nepakartojamas ir individualus. Mes siekiame skirtis nuo kitų, bet drauge trokštame ir visai priešingo dalyko – priklausyti žmonių grupėms ar kolektyvams. Žmonės, kurie bijo atsiduoti, pervertina savisaugą ir atsiribojimą, vadinami šizoidiškais. Jiems svarbiausia nuo nieko nepriklausyti, jie nenori įsipareigojimų, todėl vengia artimų asmeninių kontaktų ir bando žmonių santykius padaryti dalykiškus.

Nuo aplinkinio pasaulio tokie žmonės tarsi nutolę, gana oficialūs, netgi šalti. Dažnai jie atrodo keisti, savotiški, jų reakcijos nesuprantamos arba stebinančios. Galima juos ilgai pažinti nesuprantant, kas tai per žmonės. Kuo labiau bendraudami jie priartėja prie mūsų, tuo griežčiau ir nusisuka.

Studijų metais pažinojau merginą, kurios egzotiškas grožis patraukdavo ne vieno akį. Daug vaikinų siekė jos palankumo ir draugystės. Ji buvo protinga, studijavo matematiką, mokėjo keletą užsienio kalbų, tačiau visuomet darė šaltumo ir nepasiekiamumo įspūdį. Kartą vieno studentų renginio metu mes ilgai bendravome, o kitą dieną ji elgėsi taip, lyg mane pirmą kartą matytų.

Žmones labiausiai suartina palankumo, simpatijos, švelnumo ir meilės jausmai, tačiau šizoidiškai asmenybei tai atrodo ypač pavojinga. Štai kodėl ji būtent tokiose situacijose tampa nedraugiška, netgi priešiška, netikėtai atstumia: staiga „išsijungia“, nutraukia kontaktą ir pasitraukia į save.

Tarp tokio žmogaus ir aplinkinio pasaulio žioji plati kontaktų spraga, kuri ilgainiui vis didėja. Jis per mažai žino apie kitus, todėl bendraujant su žmonėmis atsiranda netikrumas. Pavyzdžiui, toks žmogus niekada nėra tikras, kas vyksta kito žmogaus viduje, nes tai pažinti leidžia tik artimas bendravimas, kurio jis nepatiria. Todėl spręsdamas apie kitus žmones jis negali išsiversti be spėlionių ir iliuzijų, ir dėl to jam kyla dar daugiau abejonių: ar jo suvokimas yra tik jo paties fantazija ir projekcija, ar vis dėlto realybė?

Įsivaizduokime, kad sėdime stovinčiame traukinyje, o greta stovi kitas traukinys. Staiga pastebime, kad vienas iš traukinių pajuda, bet akimirką negalime susiorientuoti, kuris iš traukinių važiuoja. Ši situacija puikiai iliustruoja šizoidiško žmogaus dvasinę savijautą. Ar tas žmogus iš tiesų į mane žiūri pašaipiai, ar tik man taip atrodo? Šis netikrumas gali būti įvairaus sunkumo, tačiau visuomet kankinantis, nes norint su kuo nors apie tai pasikalbėti, reikia intymaus artumo, o šizoidiškas žmogus baiminasi būti nesuprastas ar išjuoktas. Jam sunkiausia atskleisti savo gebėjimą mylėti. Jis jautrus viskam, kas kelia grėsmę jo laisvei ir gali apriboti nepriklausomybę. Distancija jam suteikia tikrumą ir saugumą, kad jis nebus kito užgožtas ar nustelbtas.

Nuo mažumės tokio tipo žmogus išmoko orientuotis tik protu ir juslėmis, jis nejaučia jausminių niuansų, atrodo, tarsi jo išraiškos galimybių paletėje trūktų pustonių, būtų tik juoda ir balta spalvos. Tokį kenčiantį vienišių jausmingam žmogui veikiausiai norisi priglausti prie savęs lyg sušalusį vaiką, bet kaip paaiškinti, kad artimas bendravimas tai nėra priklausomybė? Kad yra smagu būti kartu?

Depresiška asmenybė išeitį randa priklausomybėje.

Pakalbėkime apie baimę tapti savarankišku AŠ. Ši baimė labiausiai išgyvenama kaip saugumo nebuvimas. Sugebėjimą mylėti gauname gimdami kaip vieną iš duotybių. Vaikystėje patirta meilė mums suteikia savo vertės pajautimą ir sudaro sąlygas pasirengti patiems mylėti. Tad kas atsitinka, kad žmogus, vengia tapti savimi, bando gyventi atsisakydamas savojo AŠ ir atsiduoda kitiems? Jis pervertina TU, t. y. šalia esantį partnerį, ir tai yra pagrindinė depresiškų žmonių problema: jie daugiau nei kiti tampa priklausomi nuo partnerio. Visai nesvarbu, ar ta priklausomybė nulemta jų sugebėjimo mylėti, ar poreikio būti mylimiems – tai tarsi dvi pusės, kurias galima apibendrinti keliomis Ericho Fromo knygos „Menas mylėti“ tezėmis: „Man reikia tavęs, nes aš tave myliu“ ir „Aš myliu tave, nes man tavęs reikia“.

Kadangi žmogui taip primygtinai reikia kito žmogaus, jis siekia panaikinti distanciją tarp savęs ir kito, ieško didesnio artumo. Atsirandanti praraja tarp AŠ ir TU jį kankina. Tai visiška priešingybė šizoidiškam tipui – kad apsisaugotų nuo savo baimės jis siekia kuo didesnės distancijos ir laisvės, o depresiškam žmogui artumas reiškia saugumą.

Kovodamas su atsiskyrimo ir praradimo baime, depresiškas žmogus dažniausiai išeitį randa priklausomybėje. Galimi keli variantai: likti kiek galima vaikiškai bejėgiškesniam ir priklausomam nuo kito žmogaus, ir taip tą žmogų pririšti prie savęs (juk negalima palikti bejėgės būtybės). Antras būdas – kitą padaryti priklausomą nuo savęs, tarsi paversti jį vaiku.

Vis dėlto tikroji depresiško žmogaus problema yra ne praradimo, o individualizacijos baimė. Kuo labiau mes tampame savimi, tuo labiau skiriamės nuo kitų ir tuo mažiau su jais turime bendro. Ir atvirkščiai, kuo mažiau esame savarankiški, tuo labiau mums reikia kitų. Kas neišugdo stipraus savojo Aš, tam reikia stipresnio AŠ išorėje, kaip atramos; ir kuo jis darosi priklausomesnis, tuo silpnesnis lieka pats.

Depresiškas žmogus pradeda idealizuoti žmones, ypač artimus, atleidžia jų silpnybes ir nepastebi neigiamų savybių. Jis nenori matyti nemalonių dalykų, nes tai keltų grėsmę jo pasitikėjimui. Todėl jis per mažai nutuokia apie blogį sieloje– tiek kito, tiek savo. Mat tam, kad galėtų taip besąlygiškai pasitikėti ir mylėti, jis turi užgniaužti abejones ir kritikumą, dažniausiai to net neįsisąmonindamas. „Dėl šventos ramybės“ ir nesąmoningai bijodamas atitolti nuo partnerio, jis vengia įtampos ir konfliktų. Laikydamasis nuomonės, kad žmogus esąs geras, jis elgiasi lyg strutis, slepiantis galvą smėlyje, kad nematytų gyvenimo baisybių.

Norėdamas pasiekti harmoniją, depresiškas žmogus savo ruožtu stengiasi būti „geras“: kuklus, altruistiškas, gailestingas ir t. t. Taigi atsisakydamas savo norų, išsižadėdamas savojo AŠ, jis stengiasi pašalinti praradimo bei vienatvės baimę ir taip išvengti baimę keliančio individualumo. Toks žmogus nedrįsta gyventi remdamasis savo norais ir lūkesčiais, tačiau jie niekur nedingsta, ir jis tampa priklausomas nuo kitų, pildančių tuos norus. Kas negali imti, tikisi gauti – galbūt net kaip atlygį už savo pasiaukojimą; ir jei jau ne čia, žemėje, tai bent danguje, kaip žada krikščioniškoji doktrina. Taip formuojasi depresiškų žmonių laukimo nuostatos, kurios neapsaugo jų nuo nusivylimų bei depresijos, nes gyvenimas šių lūkesčių neišpildo.

Kasdienybėje pilna paprasčiausių situacijų, kuriose išryškėja depresiškas elgesys. Jeigu tai pastebėsime, vadinasi, galėsime keistis. Pavyzdžiui, jei depresiškas žmogus turi svečių, jam visada atrodys, kad tik jis vienas atsakingas už vakarėlio sėkmę. Jam kyla menkavertiškumo ir kaltės jausmas, jeigu kas nors nepasiseka, tačiau būtent jo karštligiškos pastangos ir neleidžia atsirasti laisvumui. Žodžiu, jis visuomet jaučiasi pernelyg atsakingas, nes trūkstant stipraus AŠ, šis trūkumas verčia daugiau gyventi kituose nei pačiame savyje. Bet ar įmanoma tuo pačiu metu sėdėti ant kelių kėdžių, juolab jei jos skirtingose vietose? Pats klausimas kelia šypseną, tačiau būtent tai stengiasi padaryti depresiškas žmogus, o nepavykus jį apima kaltės jausmas.

Dar vienas pavyzdys. Jauna mergina klube susipažįsta su vaikinu. Šis pradeda guostis savo vienatve, nesėkmėmis, dėl kurių pradėjęs gerti, kalba apie troškimą būti suprastu ir visaverčiu žmogumi. Tai sukelia merginos užuojautą ir jie ima susitikinėti. Mergina džiaugiasi, kad gali išgelbėti „žūstančią sielą“, ir neatsisako pasiūlymo gyventi drauge, nors vaikino iš tiesų visiškai nemyli. Istorija baigiasi liūdnai: išnaudojimas, smurtas, tušti pažadai pasikeisti ir prireikia ne vieno mėnesio, kol mergina išdrįsta pasakyti „ne“ ir palikti tą vaikiną. Depresiški žmonės įsijaučia į kito situaciją, jie tiek susitapatina su kitu, kad visiškai užmiršta savo poziciją ir savo interesus. Jie įpratę pildyti kitų lūkesčius, todėl dažnai patenka į padėtį, kurios nenorėjo, bet kurią vis dėlto nesąmoningai kūrė kartu.

Būti nepriklausomu žmogumi, be praradimo baimės ir kaltės jausmų – tai depresiško žmogaus siekinys, kurį puoselėdamas, jis gali praturtinti aplinkinius savo šiluma, nuoširdumu ir jausmų tikrumu.

i265422http://www.fotokudra.lt (nuotrauka iš ten) “Manipuliacijos.“

Ir dar vienas dalykas, kažkaip ieškodama tinkamą nuotaiką perteikiančios nuotraukos, suradau vieno žmogaus svetainę (ar kaip jinai vadinasi) efoto.lt  Man patiko tas toks kitoniškumas, tuštumas, ir paprastumas, tačiau lyg ir gilią mintį turinčios nuotraukos. Jei įdomu. Apsilankyk ČIA. Čia viena nuotrauka, kuri patraukė akį.

img_7742-mmpreviewDonatas Jaraminas “Duok nusirašyti“

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: